Sėrenės dvaro židinio kaminas arba Sėrenės dvaro židinio portalas

Sėrenės židinio kaminas priklausė buvusiam Sėrenės dvaro pastatui, kuris iki šių dienų neišliko. Jis buvo pastatytas XVIII a. kaip nedidelė virtuvė. Apvalkdūmenis (židinio kaminas) sumūrytas iš plokščių, nedidelių dolomito gabalų, o viršutinė kamino dalis užbaigta iš raudonų degto molio plytų. Kamino plotas prie žemės yra 6 m², tačiau į viršų jis siaurėja. Aplink kaminą buvo pastatytas keturkampis medinis statinys, šalia – rūsys su dviem išėjimais. Vienos durys su virtuve buvo sujungtos požeminiu tuneliu (dabar užmūrytu). Kitos durys vedė į paviršių. Rūsyje visus metus laikosi apie 6 °C temperatūra. Manoma, kad jis buvo naudojamas kaip vyno rūsys.

Senieji manteļskursteņi, arba apvalkdūmeniai, buvo dažnai sutinkami XVI–XIX a. dvarų pastatuose. Jie buvo ne tik funkcionalūs (šildė patalpas ir tarnavo maisto gaminimui), bet ir buvo reprezentatyvios dvaro virtuvės ar gyvenamosios zonos interjero dalis. Tokio kamino kilmė siejama su viduramžiais, kai, plečiantis miestams ir statant daugiaaukščius namus, virš židinio, apsaugai nuo ugnies ir žiežirbų, pradėta naudoti kūgio formos uždangas.

Latvijoje manteļskursteņi atsirado XVI a., vystantis regioniniams ryšiams ir veikiant Baltijos jūros regiono kultūroms, ypač Šiaurės Vokietijos, kur jie buvo plačiai paplitę. Apvalkdūmeniai labiau paplito Kurše ir Žiemgaloje, taip pat istorinėse Sėlos žemėse.

Apvalkdūmeniai dažniausiai būna butelio formos, tačiau pasitaiko įvairių tipų. Virtuvės nišoje jie buvo įrengiami mažesni, o dvaruose ir pilyse – gana didingi, sujungti su kitomis funkcijomis. Manteļskursteņiuose nuo stogo viršaus ant eglinių konstrukcijų buvo kabinami kabliai su mėsa, kuri dūmuose ilgai ir lėtai rūkdavo, įgaudama skonį, panašų į rūkytą dešrą. Aukštai pakabinti produktai buvo patikimai apsaugoti ne tik nuo šunų ir kačių, bet ir nuo pelių bei žiurkių.