Grūbeles (Grūbļa) piliakalnis

Piliakalnis archeologiškai netyrinėtas, tačiau iš įtvirtinimų konstrukcijos galima spręsti, kad jis priklausė įtvirtintai piliai. Istorinėse kronikose piliakalnis neminimas, tačiau jis priklauso seldžiukų kultūrai būdingiems piliakalniams. 1926 m. piliakalnį ištyrė Ernestas Brastinis (Ernests Brastiņš) ir aprašė jį savo ekspedicijos, skirtos tirti Žiemgalos piliakalnius, užrašuose. XX a. pabaigoje piliakalnį tyrinėjo ir archeologas Juris Urtāns, kuris 1995 m. rado juostuotosios keramikos šukę be rankenos, pagal kurią piliakalnis labai apytiksliai datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. Kr. ir XX a. pr. I tūkstantmečio pirmoji pusė. Piliakalnio apylinkėse yra nemažai ankstyvojo ir viduriniojo geležies amžiaus senkapių.

Apie Grubelio piliakalnį užrašyta daug istorijų, pasakojančių apie bažnyčią, kuri kadaise stovėjo ant kalvos ir vėliau nuskendo. Vienoje iš legendų pasakojama, kad ant kalvos stovėjusioje bažnyčioje buvo varpas, kurio skambėjimu sekmadienio rytais skambėdavo visa žemė. Požemių pasaulio velnias supyko dėl tokio trikdymo ir nusprendė nuskandinti bažnyčią, ką velnias ir padarė. Pasakojama, kad jei ryte užlipsi ant kalno ir priglausi ausį prie žemės, išgirsi nuostabų varpų skambesį.