Lielzalvės dvaras

Zalvė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1554 metais. Lielzalvės dvaras buvo Livonijos ordino riterių dvaras. Po Livonijos žlugimo (1561–1562) žemės prie Zalvytės upės buvo suteiktos kaip lenas arba perduotos valdyti kartu su Nerėtos ir Daudzevos dvarų žemėmis buvusiam Livonijos ordino komtūrui (administracinio apygardos vadovui) Vilhelmui fon Efernui.

Dvaro medžioklės pilis, arba ponų namas, pastatyta 1676 metais hercogo Jokūbo Ketlerio valdymo laikotarpiu, kai šios žemės priklausė Kuršo ir Žiemgalos hercogystei (1562–1795). Dvaro pastate išliko senųjų pamatų ir rūsių dalys, rasta išardytų puošnių koklinių krosnių fragmentų bei Abiejų Tautų Respublikos šilingų.

Kiekvienas amžius paliko savo laikmečio pėdsakus dvaro architektūroje. Dvaras priklausė fon Pletenbergų (Valteris Pletenbergas, jo duktė Elžbieta ir kt.), Vahlenų (Benjaminas ir jo duktė Konstancija Uršulė), Brakelių (Kazimieras Kristofas ir jo sūnus Frydrichas Kazimieras), Korffų (Nikolaus fon Korfas su žmona Konstancija Uršule, jų sūnus Nikolaus Ernstas fon Korfas, gimęs Bruknoje), Zubovų (Valerijanas ir jo brolis Platonas) bei grafų Šuvalovų (1826–1920) šeimoms. Paskutiniai dvaro savininkai buvo grafų Teklos ir Andrejaus Šuvalovų sūnus Pavelas ir anūkas Aleksandras Šuvalovas.

Po žemės reformos ir privatizacijos 1922 metais apie 8000 hektarų dvaro žemės buvo padalinta naujakurių ūkiams, o pilis perduota Zalvės mokyklos reikmėms, nes ankstesnis mokyklos pastatas buvo sudegęs. Zalvės pradinė mokykla veikė su pertraukomis Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu, kai čia buvo įkurdinta vokiečių ligoninė, iki mokyklos uždarymo 2009 metais.

Daugiau nei tris su puse šimtmečio skaičiuojantis dvaro pastatas apipintas legendomis apie gerus ir blogus šeimininkus, čia gyvenusių žmonių papročius ir kasdienybę, požeminius tunelius, nuotykius ir vaiduoklių pasakojimus.

XX amžiuje buvusi medžioklės pilis neteko dalies vertingų architektūrinių bruožų ir buvo perplanuotos vidaus erdvės. Nepaisant to, ji išlieka svarbia buvusio dvaro užstatymo centro dalimi, kuri kartu su parku ir kluonu iki šiol formuoja kultūrinę ir istorinę aplinką.

Vertingais laikomi pastato tūrinis ir fasadų erdvinis sprendimas, maždaug 100 cm storio sienos bei arkinis koridorius. Išlikusi dalis vidaus patalpų plano su barokinei struktūrai būdingomis anfiladėmis sujungtomis patalpomis. XVIII–XIX amžius liudija istoriniai stalių darbo elementai: durų varčios, langinės, arkinis langas, iš pradžių suskaidytas smulkiais stiklo rėmeliais, durys į antrojo aukšto balkoną, dvigubi langai su išorinėmis palangėmis, puoštomis dekoratyviniais kapiteliais ir kt. Iš XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės išliko lentų ir parketo grindys bei šešiakampių plytelių grindų pavyzdžiai. Unikalūs interjero elementai – XIX amžiaus vidurio kampinis židinys su atbraila ir koklinė krosnis Rožių salėje.

Buvusią dvaro namų ar medžioklės pilies prabangą liudija ir istoriniai interjero dekoratyvinės apdailos elementai – daugiau nei 100 metų senumo dekoratyviniai sienų tapybos variantai, sienų apdaila ir cokolio dažymas. Beveik visose patalpose yra XIX amžiaus vidurio sienų ir lubų karnizų profiliai, kai kur – lubų rozetės ir šviestuvų kabliai.

Lielzalvės dvaro ponų namas įtrauktas į Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą kaip regioninės reikšmės architektūros paminklas (valstybinės apsaugos Nr. 9345).

Pastate ir specialiai įrengtoje ekspozicijoje apie dvaro istoriją eksponuojami rasti artefaktai, atspindintys įvairius dvaro gyvavimo laikotarpius nuo XVII amžiaus. Čia saugoma ir stačiatikių relikvija – kiotas su sakraliniu tekstu, kuris anksčiau buvo šio dvaro koplyčioje. Jam suteiktas vietinės reikšmės dailės paminklo statusas (valstybinės apsaugos Nr. 9340).

Išlikęs dvaro kluonas (1858 m.) ir dalis senojo dvaro parko su alėjomis bei naujais vizualiniais objektais.

Nuo 2019 metų dvaro pastatas perduotas naudoti asociacijai „Sėlių klubas“.

Pirmasis aukštas: – Renginių erdvė – Rožių salė  – Atviros amatų dirbtuvės – dvi patalpos užsiėmimams  – Koplyčia – Zalvės evangelikų liuteronų parapijos pamaldų ir susibūrimų vieta  – Atminimo kambarys kraštiečiui poetui Imantui Auziņiui (1937–2013), atidarytas 2022 metais 

Imantas Auziņis – vienas aktyviausių XX amžiaus latvių poetų, literatūros kritikas ir vertėjas. Amžininkų prisimenamas kaip tvirta ir brandi asmenybė tiek literatūroje, tiek gyvenime. Gimė Zalvėje, baigė Zalvės pradinę mokyklą ir Nerėtos vidurinę mokyklą. Visą gyvenimą mylėjo gimtąjį kraštą ir Sėliją, kas atsispindi jo kūryboje.

Antrasis aukštas: – Ekspozicija ir kraštotyros saugykla apie Zalvės mokyklą ir Zalvę  – XX amžiaus mokyklos klasė  – Sėlių kambarys – Sėlių klubo darbo patalpa  – Veiklų erdvė vaikams – Pasakų teatras  – Tapybos studija  – Medžioklės sparnas – patalpos apie medžiotojus ir gamtą  – Knygų saugykla ir skaitykla  – Parodų salė  – Dvaro istorijos kambarys 

Laukiami artimi ir tolimi svečiai bei vietos gyventojai, kviečiami susipažinti su buvusia grafų medžioklės pilimi, esančia visai šalia kelio, prisiminti mokyklos laikus ir sužinoti apie dabartinę dvaro veiklą. Lielzalvės dvaro ateitis – tarnauti žmonėms, praturtinant kaimo gyvenimą ir darant jį prasmingesnį bei laimingesnį.

Apsilankymus Lielzalvės dvare prašome derinti ne vėliau kaip prieš vieną dieną telefonu: +371 27 071 996 arba +371 28 709 378.

Informacija apie renginius ir projektus Lielzalvės dvare: https://seluklubs.lv https://www.facebook.com/seluk... https://www.facebook.com/Lielz...